rytiniai stogai

penkiasdešimt šešios minutės iki saulė patekės. per daug lengvai praplėšiu akis ir išsiropštus iš lovos patamsy imu skubiai , nors ir nesgrabailiškai, rengtis. bergždžios pastangos tyliai nusileisti žemyn - laiptai, atrodo, kaip niekad garsiai girgžda. kol verda arbata sutepu pora sumuštinių, įsispiriu į basketkes ir, užsivyniojus šiltą skarą, riedu dviratuku iki 'saulutės'. sustirusios nuo šalčio rankos sunkiai ir skaudžiai įsikimba į metalines kopetėles, bet tai nesvarbu - svarbiausia jau ant stogo! nekantriai ramus laukimas. 06:17 saulėtekis. nebūna nuostabesnių rytų nei mūsiškiai. kaip niekad maloniai karšta mėtų arbata, mėlynas dangus, tik pradedantys šilti stogai bei mūsų veidai, skambantys bažnyčios varpai. o taip! guli ant nugaros ir visu kūnu trauki be proto maloniai glostančius saulės spindulius tiesiai į save..